Žurnalas “Raktas”. Balio sala: ten visi laimingi, nes žino savo vietą gyvenime.
Balio

Daugiau nei prieš dvejus metus aktorius Leonardas POBEDONOSCEVAS su žmona Ieva ŠABANE ir dukra Emilija išvyko į pusmečio kelionę po Aziją, kuri baigėsi tuo, kad šeima apsigyveno Balio saloje ir ten praleido pusantrų metų. Gyvenimas kitos kultūros aplinkoje įnešė naujų spalvų į gyvenimą, ir įspūdžiais Facebook tinkle esančiame puslapyje„Balinėtojai“ besidalinančius Leonardą ir Ievą lietuviai netgi praminė„Balio ambasadoriais“. 

Pokalbiui susitikome jau Lietuvoje – čia šeima planuoja pasilikti ilgėliau, reguliariai grįždami į Balį tęsti ten pradėtos veiklos. Kalbamės apie Balio salos magiją – baliečių buvimą čia ir dabar, turtingą salos kultūrą ir tai, ko ji gali išmokyti lietuvį.

Į tolimą salą – ieškoti holistinės mokyklos 

„Kodėl Balis?“ – pirmasis klausimas, kuriuo norisi pradėti pokalbį. „Į Balį kaklą pasukau aš, o paskui jau kartu pasisuko ir galva, – šypsosi Ieva. – Idėja aplankyti Balį kilo po to, kai sužinojau apie šioje saloje esančią „Green School“ (liet. „Žalioji mokykla“). Kaip tik dirbau viename mokyklų projekte, ir mane pasiekė daug informacijos apie užsienio mokyklas. Ši mokykla patraukė mano dėmesį, mat tai – visiškai kitokia mokykla, joje puoselėjamas holistinis požiūris į vaikų ugdymą. Tuo metu apie Balį nieko nežinojome…“

Leonardas priduria:

„Norėjome, kad dukra išmoktų anglų kalbos ir gautų kitokį išsilavinimą, tačiau tikriausiai tai buvo tik pretekstas. Tikiu, kad atsitiktinumų nebūna – tam buvo daug gilesnių priežasčių. Beje, yra tokia daina, (pirmoji versija amerikiečių, paskui ją perdainavo rusai), kurioje dainuojama, kad gyvenime būtinai reikia pagyventi Balyje tol, kol jis nepadarys tavęs minkštu. Kiek beklausdavome žmonių, visi sakydavo, kad Balis – ypatinga ir labai mistiška vieta, taigi, ilgai mąstyti neteko…“

Holistinėje mokykloje dukrai Emilijai mokytis buvo sudarytos neįprastos sąlygos. „Akademinis mokymas toje mokykloje ne toks stiprus, kadangi vertybės orientuojamos ne į tai. Ten pasaulis pažįstamas ypač orientuojantis į aplinką, gamtą, gyvenimą, puoselėjamas sąmoningas santykis su aplinka. Vaikai mokomi, kaip elgtis įvairiose situacijose, kaip tausoti gamtą, kaip harmonizuoti savo buvimą gamtoje, tarpusavio santykius. Pačioje mokykloje nėra langų ir durų, visi pastatai pastatyti iš bambuko – atsinaujinančios medžiagos, kurią išardžius galima ir vėl panaudoti statant namus“, – pasakoja Ieva.

„Du dalykai gerai apibūdina tą mokyklą. Visų pirma, gyvai ją pamatę išsižiojome, nes tai – tikras architektūros stebuklas. Iš natūralių bambuko medžiagų sukurtas tikras reiškinys. Netoli trijų aukštų mokyklos bambukinio pastato yra „Green village“ (liet. „Žaliasis kaimas“), kuriame gyvena ten besimokančių vaikų šeimos. Ten galima pamatyti ir penkių aukštų bambukinę vilą… Kaime yra savas ūkis, auginamos įvairios daržovės, vaisiai, yra nemažas gyvūnų reabilitacijos centras ir netgi hidroelektrinė, saulės baterijos. Tai – vidury džiunglių esantis visiškai auto- nomiškas kaimelis. Ir sienų nėra – viskas vyksta lauke, yra tik stogai pavėsiui nuo saulės. Kai į klasę per pamoką įskrenda drugelis, pokalbio tema gali staiga nukrypti į jį – kas jis, ką jis veikia, iš kur jis… O kitas dalykas, atspindintis, kokia tai mokykla – baigdami mokyklą mokiniai metus ruošia 20-ties minučių kalbą pasirinkta tema, jiems padeda mokytojai, treneriai. Viskas vyksta panašiu principu kaip TED konferencijose – tos kalbos būna tokios įtaigios, kad dažnai gali ir ašaras išspausti. Ir visa tai yra apie ateitį, gamtos tausojimą, ekologiškumą…“, – žmoną papildo vyras.

Buvimo čia ir dabar kultūra 

„Gyvenant Balyje, Ievai nekaltai gimė mintis sukurti Facebook puslapį „Balinėtojai“, kuriame mes pasidalintume gyvenimo čia akimirkomis, – pasakoja Leonardas. – Tačiau, mūsų nuostabai, visa tai išaugo į nemažą grupę, kurioje, metams neprabėgus, atsirado 12 tūkst. sekėjų. Praėjusiais metais apsilankę Lietuvoje pasigyrėme, kaip gera gyventi Balyje, ir atsitiko kažkoks sprogimas – regis, dabar visa Lietuva plūsta į Balį, o mes tapome tarsi kokia Balipedija. (Juokiasi) Daugybė žmonių kreipiasi prašydami pagalbos, informacijos, klausia, kur važiuoti, kas kiek kainuoja… Balio ambasadoriais mus yra pavadinęs ne vienas.

Tas statusas įpareigoja. Esame smalsūs, nemėgstame sėdėti vienoje vietoje, visą salą apkeliavome motoroleriu – ta pačia transporto priemone, kuria pusę metų visi trys keliavome po Aziją. Sėsdavome visi kartu ir tyrinėdavome salą – ne tik susipažinome su ja patys, bet ir rinkome informaciją, galinčią praversti čia atvykusiems svečiams. Nepaisant to, kad Balio sala labai nedidukė ir yra dvigubai mažesnė už Lietuvą, atstumai čia matuojami laiku – nuo šiaurės iki pietų reikia važiuoti dvigubai ilgiau nei mums iki pajūrio, nes reikia įveikti kalnus. Visa sala nepaprastai skirtinga – yra du veikiantys ugnikalniai, kiekvienas paplūdimys ar salos kampelis skirtingų spalvų, kvapų… Veiklos yra nuo ryto iki vakaro. Būdavo, Emiliją ryte nuve- žame į mokyklą, o patys nuvykstame į šiaurę, prieš tai susitarę, kad kas nors iš bičiulių tą dieną ją paims po pamokų, nes žinojome, kad nespėsime grįžti. Būdavo, kad paskui prašydavome, kad dar ir apnakvyndintų, nes nukeliauda- vome taip toli, kad vienos dienos grįžti nebeužtekdavo.“

„Man dėl to, kad esu patyrusi keliautoja – dažnai pasiimu kuprinę ir kur nors iškeliauju – ši kelionė tik praplėtė žinojimą ir patvirtino tai, ką nujaučiau prieš išvažiuodama, – priduria Ieva. – Žinojau, kad naujoje šalyje nereikia nieko vertinti ir geriau priimti viską taip, kaip yra. Į Balio gyvenimą man įsilieti buvo visiškai nesudėtinga – jis yra kitoks, nei Azijos šalyse, čia viskas vyksta labai lėtai ir yra nukreipta į dabartį. Netgi kalba byloja apie tai, kad viskas vyksta čia ir dabar, kalbant nenaudojamas nei praeities, nei būsimasis laikai.

Įdomu buvo ir tai, kad baliečiai nerodo savo emocijų. Jei mums, vakariečiams, būdinga supykti ir parodyti, kad mums kažkas nepatinka, tai čia atvykus iš pradžių stebina vidinė ramybė. Atrodo – negi šie žmonės niekada nepyksta? Tačiau vėliau pamačiau, kad juos suerzinti įmanoma, tačiau tai – blogo etiketo požymis. Tarpusavio dialogas turi vykti iš ramybės pozicijos, todėl, kad ir kas benutiktų, balietis su tavimi visad kalbės ramiai, net ir savo nepasitenkinimą parodys ramiai. Tai mane labai mokė žmogiško santykio ir reakcijos į situacijas. Dėl to, kad tai buvo pirmas kartas, kai šalyje buvome ne turistai, kuriems visi šypsosi, tačiau ir gyventojai, galėjome patys įsitikinti Balio žmonių draugiškumu. Regis, jie juk prie to turizmo turėtų būti pripratę, galėtų nereaguoti į atvykėlius, tačiau jie džiaugiasi kiekvienu sutiktuoju. Visą laiką, kai buvome Balyje, bandėme suprasti – kodėl jie tokie draugiški, ar nuoširdus jų draugiškumas.

Labiau pasigilinę į istoriją supratome, kad baliečių tautoje vis dar vyrauja kastų sistema. Nuo gimimo balietis labai aiškiai žino savo gyvenimo misiją ir savo vietą bendruomenėje. Jam nebereikia kovoti dėl vietos po saule, ką turime daryti mes, vakariečiai. Ten viskas labai aišku – jeigu gimei brahmanu (šventiku), su tavimi nuo gimimo atitinkamai ir elgiamasi. Didžiąją dalį visuomenės sudaro šudrų (darbininkų) kasta, dar yra kšatrijų (karių, valdovų) vaišjų (prekeivių) kastos. Taigi, balie- čiai aiškiai žino, kad šiame gyvenime bus, pavyzdžiui, amatininkai, tarnaus Dievui, žmonėms ir pan. Jie neturi tokių ambicijų, kad būtinai reikia baigti aukštąjį mokslą ar pan. Šeimoje yra priimta – vyriausiasis sūnus rūpinsis tėvais, mat pagal tradiciją vienas sūnus lieka šeimoje.

Beje, įdomu, kad Balyje pagal tai, kelintas sūnus gimė, jam duodamas tam tikras vardas. Vyriausiasis sūnus visuomet pavadinamas Vajanu arba Putu (priklauso nuo kastos), antrasis – Made arba Kadeku, ir t. t. Ir moterys, ir vyrai vadinami tais pačiais vardais. Jei gimsta penktas vaikas (tai Balyje šiaip netoleruotina), vardų ratas pasisuka ir vėl iš pradžių – jam duodamas vyriau- siojo sūnaus vardas“, – apie Balio salos subtilybes pasakojo Ieva.

Balio saloje vyrauja hinduizmas, o vietiniai tiki, kad saloje esančiame šventame Agungo ugnikalnyje gyvena visi pagrindiniai devyni dievai. Šio ugnikalnio reikšmė saloje yra labai didelė – netgi ryžių terasos sodinamos Agungo kryptimi, o vanduo šventinamas iš Agungo šaltinių… Tikima, kad užkopęs į Agungą žmogus pasisemia dieviškos energijos, tad, atvažiavus į Balį, čia užkopti būtina – tai tikras piligriminis kelias, kurį nueiti ne taip ir paprasta. Nuotraukoje – akimirka su bičiuliais, užlipus į Agungą.

Anot pašnekovų, patys baliečiai beveik nekeliauja, nesiblaško, kiekvienas užsiima savo darbu, savo tarnyste bendruomenei. Žavu, kad iki šių laikų saloje yra atskiri kaimai – medžio drožėjų, juvelyrų, akmens ar metalo meistrų. „Tai ir yra salos žmonių unikalumas – vaikas gimsta ir jis aiškiai žino savo gyvenimo paskirtį, tad jam tereikia savo gyvenimo misiją išpildyti nuoširdžiu darbu, – dalinasi Ieva. – O pas mus viskas priešingai – gimę ieškome savo misijos kartais ir visą gyvenimą, o būna, kad ir mirštame, taip ir neatsakę sau į klausimą „Kas aš esu, kodėl esu šioje žemėje.“

Dar baliečius palaiko ir tai, kad kiekvienas jų atliekamas darbas – tai tarnystė. Dievams, bendruomenei… Bendruomenės sąvoka čia labai gyva. Jei mes kalbame: „Būkime šeima, bendruomene, būkime kartu“, bet paskui nežinome, kaip tai daryti, ir vaikštome pas psichologus ar kitokius specialistus, tai baliečiai tokių klausimų neužduoda. Čia netgi psichologų nėra, niekas nesuprastų, ką veikia tas psi- chologas. Jeigu kažkam sunku, yra bendruomenė, kuri ir atlieka psichologo funkcijas. Jeigu moteris laukiasi, ji nebegali eiti į šventyklą ar gaminti maisto (yra tokių prietarų), taigi jos pareigas kaipmat perima vyro mama. Arba jei negali kažko daryti, tavo pareigą perima broliai, mat kartu gyvena kelios šeimos. Psichologo nereikia. Jeigu iškyla koks sudėtingas klausimas ar situacija, jie skambina varpu, susirenka bendruomenė ir vyksta susirinkimas. Susirinkimuose dalyvauti būtina – jei neateini, turi turėti pateisinamą priežastį, kitu atveju gausi įspėjimą, o po trijų įspėjimų netgi gali būti išmestas iš bendruomenės. Tai reiškia, kad viską turėsi daryti pats, o Balyje privaloma atlikti šešiasdešimt religinių ceremonijų per metus, tad visko atlikti vienam neįmanoma…“

Ieva pasakoja apie kraštutinumus bendruomenėse, kurių šiais laikais beveik nebebūna. Tačiau jų bendruomeniškumas negali nežavėti. Matai, kaip žmonės dirba nuo ankstaus ryto iki vakaro, kaip kiekvienas bendruomenės narys turi savo funkciją – penkiasdešimt vyrų sėdi bendruomenės pavėsinėje ir ruošiasi ceremonijai. Kas nors daro kokią nors konstrukciją, kas nors ruošia maistą (religinėms ceremonijoms gamina tik vyrai). Ir dirbdami jie nebimbinėja – nors ir šnekučiuojasi ar rūko, tačiau visą laiką atlieka savo funkcijas.

Įdomu, kad bendruomenėje vyrai ir moterys yra aiškiai pasiskirstę vaidmenimis – tradicinėms ceremonijoms maistą gamina tik vyrai, tradiciniu muzikos instrumentu – gamelanu – taip pat groja tik vyrai, o moterys namuose gamina maistą, puoselėja namų židinį, taip pat, besirengiant ceremonijoms, jos turi savo funkcijas ir atsakomybes“, – pasakoja Leonardas.

„Ir visi laimingi, šypsosi, nes žino savo vietą socialiniame gyvenime, žino, kokia jų pareiga šeimoje. Jeigu moteris imtų ir pareikštų: „Žinote, aš imsiu ir nebedarysiu valgyti namuose ir, apskritai, noriu pakeliauti po pasaulį“, tai bendruomenė pasibaisėtų – apsėdimas!” – juokiasi Ieva. Vieną bendruomenę sudaro apie 20–40 šeimų, viso – apie 200 žmonių. Kiekvienoje bendruomenėje vyrauja skirtingos tradicijos ir apeigos, todėl sunku išskirti konkrečias tradicijas, vyraujančias saloje – visi gidai, anot pašnekovų, pasakoja skirtingus dalykus.

Ar neveikia Balio kultūros iš Vakarų nuolat plūstantis srautas turistų, kurie gyvena vadovaudamiesi toli gražu ne tokiomis vertybėmis, kokios puoselėjamos bendruomenėse? „Ne, nes baliečiai atsiriboję nuo vakariečių, – sako Ieva. – Jie labai draugiški, tačiau tam, kad tave iš tikrųjų įsileistų į savo bendruomenę, turi saloje pragyventi apie 20 metų ir ką nors tai bendruomenei duoti. Nepakanka vien turėti namą toje bendruomenėje – turi turėti savo funk- ciją joje, dalyvauti susirinkimuose… Būna, atvykėliai daug metų gyvena bendruomenėse, tačiau jų nė karto nepakviečia į susirinkimą. Žinoma, baliečiai yra draugiški, ir, jei tau reikės druskos, jie mielai paskolins, tačiau į bendruomenę patekti ne taip paprasta. Vakariečiais jie labai džiaugiasi, nes jų atvykimas sukūrė daug naujų darbo vietų. O vakarietiškų kultūros atgarsių saloje pamatyti tikrai galima – pavyzdžiui, net atokiausiame kaimelyje visi turi išmaniuosius telefonus, o per religines ceremonijas šventykloje būna, kad grodami gamelanais vyrai tikrina socialinių tinklų paskyros telefonuose.“ (Juokiasi) 

Balio Harmonija

Dvasinės apeigos ir gyduoliai 

Balyje tikėjimas persismelkęs į kiekvieną kasdienio gyvenimo sritį (šalyje vyrauja hinduizmas). Beveik kiekvienuose namuose yra po šventyklėlę, jei šeima gyvena pakankamai pasiturinčiai. Kasdien dievybėms aukojamos aukos. Baliečiai tiki, kad demonai būna ir gerieji, ir blogieji, o sutarti reikia su visais, todėl ant žemės dedamos aukos demonams, o ant altorėlio – dievams. Aukojami saldumynai, žiedlapiai, smilkalai, netgi cigaretės. Vyksta nuolatinis gėrio ir blogio harmonizavimas – už apsaugą dėkojama ir dievams, ir demonams.

„Balyje vyksta viena labai įdomi šventė – Ogi Ogi, švenčiama paskutinę senųjų metų dieną. Baliečiai tiki, kad šią dieną galima išvaryti visas per metus apsėdusias blogąsias dvasias ir apsivalyti nuo nuodėmių, apsėdimų, blogų savybių. Prieš tai kelis mėnesius kuriamos didelės, 5–7 metrų aukščio, pabaisos, kiekvieną ant milžiniškos platformos neša 20–30 žmonių. Tą dieną baliečiai išėję į gatves garsiai groja gamelanais, o kiekvienas šeimininkas kartu su giminaičiais apeina savo namus, garsiai daužydamas būgną. Manoma, kad tą dieną iš salos išvaromos visos piktosios dvasios. Baliečiai tiki, kad kitą dieną (ji vadinama nyepi diena) reikia praleisti labai ramiai – nedegant šviesos (manoma, kad ugnis prišauks demonus), būnant visiškai tyliai, ramybėje. Tą dieną šalyje netgi neveikia oro uostas, nes neturi būti skleidžiamas triukšmas! Gatvėmis vaikšto specialiosios policijos pareigūnai, kurie gali tave nubausti… Tą dieną baliečiai pasninkauja ir nevalgo. Taip jie metus pradeda apsivalę nuo nuodėmių, o kitais metais vėl apsivalys nuo per metus sukauptų dalykų“, – pasakoja Ieva.

„Mums susiklostė viena įdomi situacija, – prisimena Leonardas. – Pirmą naujųjų metų dieną dūkome su dukra, ir ji staiga sako: „Noriu blynų!” „Bet blynų kepti negalima, juk reikės naudoti ugnį“, – mums sakė Ieva. O dukra nenusileidžia, jai vis tiek reikia tų blynų… Na, gerai, Ieva iškepė blynus, ir staiga mūsų dukra kad pradėjo klykti: „Skorpionas!!!”

Iš karto jį sugavau. Pasirodo, skorpionas spėjo jai įkąsti – dukra rėkė gal valandą, subėgo visa mūsų bendruomenė, vieni telefonu Google ieško, ką daryti, šeimininkas visas sukaitęs, regėjos, kad tuoj jam širdies priepuolis nuo nerimo prasidės, ačiū Dievui, atsirado seselė, kuri gyveno kitoje upės pusėje… Visi veikė kaip nuostabi komanda. Kai kitais metais dukros paklausėme, ar ji nori blynų, iš karto pasakė: „Oi, ne! “(Juokiasi) Dabar ji (ir mes taip pat) tiki, kad tą dieną iš tikrųjų galima prisišaukti demonus.”

Ieva priduria: „Apskritai, mintys Balyje materializuojasi nepaprastai greitai. Kiek esi harmoningas su savimi ir aplinka, tiek tu gerai jausiesi Balyje. Jei neturi vidinės harmonijos, Balis tave išstums – per avarijas, ligas, prarasi pinigus, pamesi piniginę, pasą… Ne kartą tuo įsitikinome – tu tik pagalvok ar padaryk ką nors blogai, tai žinok, kad kitą dieną (o gal ir visai netrukus) tavęs laukia koks nors netikėtumas. Balis – labai mistiška vieta, ir karma ten veikia nepaprastai greitai. Padarei gerą darbą, ir tau kaipmat viskas grįžta su kaupu.“

Balis taip pat garsėja ir savo gyduoliais – vadinamaisiais hyleriais. Kai kurie jų naudoja baltąją arba juodąją magiją, to visai neslėpdami. Visi jie priimami – tikima, kad, jeigu dievai atsiuntė tokį žynį, kuris užsiima juodąja magija, tai reikalinga pusiausvyrai išlaikyti. „Esame atradę ir savo gyduolę. Būdama dvidešimties ji meldėsi su tėvais, krito į komą, joje praleido visą naktį ir atsipeikėjusi pradėjo kalbėti sanskrito kalba. Baliečiai kaipmat ją pripažino kaip brahmanę, aukščiausios kastos šventikę, nors ji ir gimė paprastoje šeimoje. Ir ji gydo žmones – sėdi lotoso poza, skambina varpeliu ir užkalba vandenį – valandą dainuoja savo mantras, gieda mal- das, įeina į transo būseną, jos rankos visą valandą nepavargsta. Savo akimis matėme, kaip žmonės pradeda šaukti, rėkti, trypti, kažkas gali nukristi – vyksta sielos apvalymo ceremonija, žmonės pasveiksta nuo įvairiausių ligų ir apsėdimų“, – pasakoja Leonardas.

„Balio žmonės tiki, kad, jeigu nueisi pas gyduolį ir prašysi to, ko nesi vertas, kas tau nepriklauso pagal tavo karmos ratą, – tu tai gausi, tačiau sumokėsi labai didelę kainą – gali numirti tavo sūnus, susirgti žmona, nugaišti gyvuliai… Dėl to tai kartais ir vadinama juodąja magija – nes tau bus gera tik laikinai, gal šiame gyvenime, o kitame tu atgimsi ir vis tiek turėsi už tai sumokėti“, – pastebi Ieva. Pas vietinius gyduolius, beje, patekti dažniausiai nesunku – reikia tik žinoti, kur kreiptis. Tiesa, yra ir tokių, pas kuriuos vizito teks laukti mėnesių mėnesius… 

Balis padėjo įvertinti ir suvokti tai, ką turime 

„O ką jums patiems suteikė Balis“, – klausiu į Lietuvą gyventi sugrįžusių Ievos ir Leonardo?

Truputį pasvarsčiusi pradeda Ieva: „Aš iš Balio išsivežiau vidinį žinojimą, vidinę ramybę ir patvirtinimą, kad visi ištekliai slypi mumyse, kad visus atradimus mes iš tikrųjų kaupiame viduje. Taip pat jaučiuosi perimanti Balio žmonių gyvenimo ritmą. Jų gerumas, nuoširdumas, šypsenos, lėtas gyvenimo būdas ir buvimas dabartyje neišvengiamai persiduoda.

Tokiu ritmu galima gyventi ir Lietuvoje – neskubant ir nevartojant tokių žodžių kaip „greitai“, „nėra laiko“. Laiko yra – jis begalinis. Mes skubame, nes mums atrodo, kad gyvenimas begalinis, tačiau juk šiuo metu gyvename tik vieną vienintelį gyvenimą ir patys galime pasirinkti, kaip jį nugyventi – ar ramiai, besimėgaudami šia akimirka, ar nuolat besigailėdami praeities ir pergyvendami dėl rytojaus.

Mes į Balį dar grįšime, ir tas grįžimas mums įgyja visai kitų prasmių. Tai tarsi grįžti į antrus namus, o paskui iš ten parsivežti pačią brangiausią Balio dovaną – Bali state of mind (liet. „Balio būseną“). Man ne vienas žmogus yra sakęs: „Ieva, nuo tavęs sklinda tokia ramybė!” Ji sklinda iki to momento, kol manęs kas nors nesuerzina, aš jau baliete tapau – manęs nereikia erzinti, tai yra nemandagu!” (Juokiasi) 

Balio Harmonija

O Leonardas Balyje atrado unikalų mokytoją – iš Danijos kilusį, daugiau nei 17 metų Niujorke pragyvenusį Perą Brahe, dėstantį pagal Michailo Čechovo vaidybos metodą. „Jo mokymai taip pat persipynę su hinduizmo kultūra. Dirbdamas jis naudoja kaukes, kurias jam gamina Balyje pagal gilias tradicijas, netgi su dvasinėmis ceremonijomis.

Mūsų užsiėmimai atrodo taip: ateini ir valandą esi kratomas pagal skirtingus muzikos ritmus arba išvis tyloje – per tą judesio valandą iš marškinėlių galėdavau išgręžti prakaito stiklines. Taip išjudinamos ir sužadinamos visos kūne slypinčios energijos, o tuomet tavo kūnas ir siela pasiruošę antram etapui. Tau uždedama kaukė, tu nežinai – kokia, ir tu turi pajusti, ką ji transliuoja, kas tu esi. Turi pabūti su ja, pajausti jos charakterį…

Pats mokytojas – unikali asmenybė. Per gyvenimą jis sukaupė 500–600 kaukių kolekciją, išėjęs į pensiją jis atvyko gyventi į Balį, ten visos šios kaukės ir buvo pagamintos – čia jis nori baigti savo dienas. Apkeliavusį pasaulį širdis atvedė jį į Balį. Jis toks įdomus žmogus, kad kai per kai kurias paskaitas mes tiesiog visą laiką kalbėdavomės apie hinduizmo kultūrą, kurią jis labai gerai išmano. Užsienyje jis turi tūkstančius mokinių, o čia aš turėjau galimybę mokytis iš jo individualiai – buvau jam taip pat tarsi eksperimentas, kitokio pobūdžio studentas. Tai unikali patirtis, sukauptas žinias aš kada nors parsivešiu į Lietuvą (mokslų dar nebaigiau, ketinu tęsti).

Jei ne aktorinis, turbūt būčiau pasirinkęs archeologiją. Man taip įdomu į save siurbti informaciją ir žinias apie kultūras. Balyje taip įdomu tyrinėti čia nuolat vykstančias religines ceremonijas, o ir pats hinduizmas – viena seniausių pasaulyje religijų…

Balyje sanskrito kalba persipynusi su baliečių, todėl galima pamatyti ir lietuvių kalbą primenančių žodžių. Giliau tyrinėjant net šiurpuliukai kūnu bėga, kai suvoki, kaip viskas persipynę, kaip Vakarų krikščionybė susijusi su kitame pasaulio krašte praktikuojamu tikėjimu…

Apskritai, Balyje buvau labai lai- mingas tada, kai į keliones lydėdavau grupes.

Kiekviena ekskursija buvo tarsi mano renginys arba spektaklis, kuriame aš visiškai realizuodavau savo prigimtį. Tiek įsikvėpiau, kad grįžęs į Lietuvą su džiaugsmu imuosi visų renginių ir projektų.

Man reikėjo išvažiuoti toli, kad suvokčiau, ką turiu čia, kokia mano prigimtis“, – pasakoja Leonardas.

Ieva priduria: „Man atrodo, kad išvykstame į keliones ne tam, kad atrastume save – juk jau turime save, tik ne visada suprantame, ką turime, o gal neįvertiname to, ką turime. Tokios kelionės duoda suvokimą, kas aš esu, koks mano gyvenimo kelias, ką turiu daryti. Štai Leonardui buvo labai stipriai patvirtinta, kur slypi jo energijos šaltinis, iš kur jis pasisemia jėgų, kas yra jo stichija, misija. Aš supratau, kad man labai gera padėti žmonėms atrasti gėrį, grožį ir augti, tobulėti, nes taip augu, tobulėju ir aš pati.

Iki Balio su žmonėmis dalinausi kitokiais dalykais – buvau karjeros konsultantė, koučerė, vedžiau įvairius mokymus, o dabar ir vėl dalinuosi žiniomis, tik šįsyk kitaip – kalbu apie tai, kuo tikiu, apie Balį.“

Patarimai keliaujantiems

Tiems, kas planuoja kelionę į Balį, Leonardas su Ieva pataria keliauti ankstyvą rudenį arba pavasarį – tuo metu ir turistų mažiau, ir viešbučiai ne tokie užimti. „Kai pas mus vasara, ten yra brangiausias sezonas, mat atvažiuoja daugiausiai turistų, o ir temperatūra nėra labai aukšta – dienomis vyrauja maždaug 25 laipsniai, vakarai ir naktys gana vėsūs. Gruodžio mėnesį saloje taip pat labai daug turistų, kadangi suvažiuoja daugybė šeimų – tarptautinėse mokyklose vaikai gauna mėnesio atostogas, tad šeimos vyksta atostogauti į Balį – juk čia vaikams tikras rojus, daugybė vandens parkų, muziejų, įvairių atrakcijų – maudymasis su delnais, jodinėjimas ant arklių, zoologijos sodai… Tai tikra šeimyninio poilsio Meka, ir maistas čia labai skanus.

Dabar, kai keičiasi klimatas, sunku pasakyti – važiuokite į Balį tą ar aną mėnesį. Pavyzdžiui, gruodis ir vasaris yra liūčių sezonas, tačiau būna taip, kad palyja vieną kitą dieną, o visas likusias dienas šviečia saulė. Birželį į salą atvykę lietuviai klausia mūsų: „Tai kur tas sausasis sezonas? Lyja jau dvi dienas…“ Geriausias, auksinis, metas keliauti į Balį – rugsėjis ir spalis, kadangi tuo metu mažiau turistų, be to, maža lietaus tikimybė, ir oras būna labai malonus.

Geriausia vykti į Balį yra tada, kai turi atostogas ir nusiteikimo kažkam – gal nori pasisemti energijos, o gal nori tiesiog atsipalaiduoti, pailsėti. Balis – tai vieta, kurioje gali atrasti beveik viską – šventyklas, paplūdimius, krioklius, ežerus, kalnus, kaitavimą, jogos stovyklas, budistinės vipasanos meditacijos ašramą… Ir svarbiausia – beveik visus metus nuolat šviečiančią saulę ir šilumą. Čia atvykti įdomu bus tiems, kurie nori pažinti kasdienį salos gyvenimą, nes jis vis dar labai gyvas“, – pataria Ieva.

Leonardas priduria: „Jeigu turite laiko, bandykite patys savo kailiu pažinti salą – iš savų klaidų juk įdomiau mokytis. (Juokiasi) Tačiau jei turite mažai laiko, rekomenduočiau pasirinkti gerą gidą, kuris jums parodys tai, ką norite pamatyti, nereikės blaškytis. Jei keliaujate su didesne grupe, susiplanuokite maršrutą iš anksto, nes improvizuoti gali būti gan sunku. Tačiau, kita vertus, netgi jeigu ir netu- rite laiko, bet atvyksite į Balį su švariomis intencijomis ir pasitikėjimu, tikrai atsiras žmonių, kurie jus nukreips ten, kur jums reikia, ir nuves į tokias vietas, kurių nepamiršite visą gyvenimą.“

Adrė ZAKRAUSKAITĖ

32 raktas 2017/7

Nuoširdžiai tikime, kad Jūsų atostogos Balyje bus nuostabios ir mūsų patarimai Jums padės susiruošti kelionei. Nebijokite patys leistis į atradimus ir kartais pasiklysti. Balis pilnas magijos! Jei vis tik besiruošiant kelionei kilo klausimų, parašykite mums žemiau pateiktoje formoje ir mes Jums atsakysime.

Norite pažinti ne turistinį Balį?

  1. Balio sala su Balinėtojais
  2. Moteriškos atostogos kūnui ir sielai Balio saloje
  3. Balio Harmonija pažintinė programa

Svajojate apie atostogas be rūpesčių? Leiskite mums tuo pasirūpinti. Atsižvelgę į Jūsų individualius poreikius, mes suplanuosime visą kelionę nuo A iki Z ir Jūsų svajones paversime realybe! Parašykite mums dėl VIP Individualaus kelionės plano.

Iškilo daugiau klausimų? Parašykite mums ir mes Jums atsakysime.